Iš piligriminės kelionės po Šv. Žemę. Mintys. Galerija

PO ŠVENTĄJĄ ŽEMĘ

„Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1,1) – Prieš du tūkstančius metų jis gimė tolimoje Palestinos žemėje ir gavo Jėzaus vardą. Ten augo, dirbo, vaikščiojo po miestus ir kaimus mokydamas žmones. Jeruzalėje buvo nukankintas ir garbingai prisikėlė. Iš ten žengdamas į dangų pasiuntė savo mokinius skelbti Gerosios Naujienos – Evangelijos visam pasauliui. Jau vien dėl to, žemė kurioje jis gyveno, yra brangi kiekvienam krikščioniui. Ne veltui visais laikais tūkstančiai maldininkų keliavo aplankyti Jėzaus gyvenimą ir darbus menančių vietų. Tačiau kelionė į Šventąją Žemę, kaip dažnai vadinama Palestina, yra reikšminga ir dėl kitos priežasties. Dievas prabyla į žmogų Šventajame Rašte užrašyto Apreiškimo žodžiais. Prabėgo tūkstantmečiai nuo tos dienos, kai įkvėptas autorius nubrėžė paskutinę Šventraščio raidę. Per tą laiką žemės veidas ne kartą keitėsi. Tačiau apsilankymas vietovėse, kuriose vyko Šventraščio minimi įvykiai, gali daug ką atskleisti. Ne veltui sakoma, kad Jėzaus gyvenimą pasakoja penkios evangelijos. Keturias gali rasti užrašytas knygose, o penktąją – Palestinos žemėje. Tam, kas ją skaito, atsiveria ir kitų keturių aprašytas pasaulis. Pažinimas vietos, kurioje įvyko vienas ar kitas Šventojo Rašto pasakojamas įvykis, padeda suvokti, kad jis paliečia ir mus. Dievas kalbėjo ne kažkokiame nerealiame pasaulyje, ne legendinems asmenybėms, o konkrečioje vietoje, prie šio šulinio ar ant anos aukštumos, paprastiems savo laiko žmonėms. Jie gyveno kitokioje aplinkoje, kitaip rengėsi, kitaip dirbo, tačiau juos, kaip ir mus, jaudino tos pačios esminės žmogaus gyvenimo problemos. Dievas norėjo ne tik jiems, bet ir mums padėti jas išspręsti… (Iš Piligrimo vadovo po Šv. Žemę, kun. L Virbalas SJ) 

 JERUZALĖ 

Jeruzale, o Jeruzale... Vis dar kopi į savąjį kalną. Šlaituose namais įsitvirtini, Į uolas gatvėmis įsikimbi, Įkalnėse alyvmedžiais šaknis įleidi.  Dairais nuo Siono, Getsemanėje dūsauji, Morijos kalne savęs ieškai.  O, kad tu būtum pažinus tą, Kuris ant asilaičio Atjojo tavęs užnešti Į Amžinojo Pavasario kalną, Ašaras tau nušluostyti, Ramybės džiaugsme pasodinti.  Bet tu pasilikai raudoti Raudų sienos papėdėje.  Jeruzale, ach Jeruzale, Raudantis Viešpaties mieste... (Regina Bliūdžiuvienė)

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

  

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Iš kelionių dienoraščio:

“Čia, Šventojoje Žemėje, suvokiau Dievo karalystės grožį.“

  Milda

 “Padėkos kelionė už suteiktą galimybę(po fizinės traumos) GYVENTI ir giliau pažinti  save per JĖZŲ baigėsi įtikėjimu Šventosios Teresės Malda – ,,Niekados nepamirškite begalinių galimybių,kurios gimsta iš tikėjimo…“ Stipriausi pojūčiai keliaujant šv.žemėje Izraelyje:  -Mišios prie Marijos grotos…apkabink skriaudėją,pabučiuok,ramybės palinkėk,kad Jam ir Tau palengvėtų…  -Kristaus kapo aplankymas… išsiveržė rauda graikų ortodoksų šventovėje…lyg išplovė nuoskaudas,išdavystes…krūtinėje atsirado erdvė,kuri neužilgo užsipildė meile geram,artimam žmogui…Neprašomos pagalbos  ir kartu keliavusių  dėka mano noras tapo realybe, bet dalelė manęs liko Jeruzalėje…”     Aldona                                

 “Iki šios kelionės, skaitant Šventąjį raštą, buvo sunku įsivaizduoti kur yra Siono kalnas, Kedrono slėnis ar kitos minimos vietovės, įsivaizdavau, kad Betliejus daug toliau nuo Jeruzalės… Sužavėjo Jeruzalė, kaip miestas, kuriame sugyvena visos trys didžiosios religijos – krikščioniu, judėjų ir musulmonų. Taip pat ši kelionė suteikė daug džiaugsmo sielai, sustiprino tikėjimą.

Sužavėjo religijų įvairovė vienoje mažoje erdvėje ir netikėta buvo tai, kad dominuoja graikų ortodoksų ir pravoslavų bažnyčios prieš Romos katalikų bažnyčią.Tai pats tikriausias prisilietimas prie Šventojo rašto istorijos. Ekskursija buvo labai įdomi ir labai gerai organizuota, įvertinant ją 10 balų. Ekskursijos vadovė  pateikė daug įdomios istorinės medžiagos, daug skaitinių iš Šventojo rašto, ir kaip žmogus – nuostabus.”     Alina, Ginutis, Jaunius

  “Keliauti ten turi tada, kai esi pasiruošęs priimti Naujieną ir susitikti su Juo. Kai tai atsitinka – tampa nebesvarbu niekas kita. Jeruzalėje esi apgaubtas visuotinio šventumo atmosferos ir maldos, esi pakyletas dvasioje. Tai neprilygsta niekam kitam visame pasaulyje. O tada…pradeda vykti keisti dalykai: nors ir grįžti namo, bet Jeruzalėje pasilieki visam likusiam gyvenimui…”         Nina                             

 “Iš tiesų, šių metų Šv. Velykos buvo tikrai kitokios: matyti vaizdai, kurie taip artimai susiję su šventėm, tikiuosi niekada neišblės iš atminties…” Ramunė

 “Mano patirti įspūdžiai mane labai pakeitė mano dvasinę mąstyseną , dar dabar mano didelė dalis vaikšto po šventą žemę…” Adele

 “Aš gyvenu kelionės dvasia kiekvieną dieną: per pamokas ir šiandien tikybos mokytojų susirinkime pasakojau ir dalinausi tais dvasios lobiais, kuriuos patyriau ir išgyvenau…” Felinga

 “Keliaujant po Izraelį, realybėje viskas atrodė kitaip, nei buvo galima įsivaizduoti.  Iš tiesų neįmanoma įsivaizduoti Jeruzalės didybės. Iš pirmo žvilgsnio chaotiškos detalės jungiasi į vientisą erdvę, kuri sudaro  harmoningą miestą.  Istorija, kurią aptinki kiekviename žingsnyje palieka nenusakomą įspūdį ir ištrina bet kokias abejones – taip, visa tai čia vyko. Išsitrina ribos tarp praeities ir dabarties, kai regi laiptus, kuriems 2000 metų ar alyvmedžius, kurių šaknys tikrai mena tuos laikus. Grįžti, lyg ir pabuvęs aname laike ir regėjęs, apie ką tik liudijimuose galima perskaityti.”  Loreta

 Mintimis dažnai “keliauja“ Šventais mūsų VIEŠPATIES Pėdų keliais…maldoje “rauda“ prie Raudų sienos, vildamasi mūsų VIEŠPATIES atėjimo ir gailestingumo…Atrodo, tarsi siela taip ir liko
ten gyventi ir nepaisydama fizinio kūno gyvena savo dvasinį gyvenimą. Džiaugsmo ir vilties akimirkas gaivina Taboro kalno atsimainymo pojūtis ir Šabo duonelė, kurią parsivežiau iš šio kalno papėdėje esančio viešbutuko šeimininkų valgiaraščio. Neįmanoma tylioje maldoje “nepaskęsti“ Alyvų kalno VIEŠPATIES Alyvos pavėsyje ir iš ten semtis jėgų kasdienybės Kryžiui nešti. Neįmanoma priversti savo sielos negrįžti nuolat į Rožinio maldoje kartojamas Marijos paslapčių vietas, Jos susitikimą su Elzbieta ir Jėzaus atverstą pranašo Izaijo knygą toje sinagogoje, kur tai vyko… Neįmanoma dar daug ko pamiršti, kas “gyvena“ sieloje tarsi nepriklausomai nuo
gyvenimo situacijų, pranokstančių skausmo ir džiaugsmo akimirkas. Šių turtų, kuriuos įsigijome piligrimystės dienomis, niekas negali atimti, jokios “kandys jų negali sugraužti“. Jos yra “čia ir dabar“ ir “gyvena“ kaip dalis dvasinio gyvenimo visumos tarsi gaivaus šaltinio vandens, nenutrūkstama versme tekančio mūsų sielomis.
Dėkoju. Violeta Cecilija Marija (Jeruzalės Alyvmedžio šakelė)