Apie keliones. Mintys.

 

Kodėl ant tavo padų pasaulio dulkės?                               Aldona Ruseckaitė 

Dažnai galvoju – kodėl keliaujame? Juk nieko iš to nelieka, jokio materialinio pamato, jokių realių dalykų… Jeigu tai turtas – kur jis – nieko negali duoti kitam, užrašyti testamentu…  Sakysite, nuotraukos, filmai? Juokas – tai tik plėnys, nebuvus kelionėje žiūrėti nuotraukas, anot mano tėviškės kaimyno – lyg pro stiklą bučiuotis. Dovanos artimiesiems, pirkiniai sau – betgi ir Lietuvoje pilna visokio gero, o suvenyrų jau nelabai ir norime – ir taip stalčiuose dulka. Tad kas yra, kodėl keliaujame lyg pamišėliai? Kažko ieškome, nuo kažko bėgame, slepiamės, norime pasigirti? Bet ar dėl pasigyrimo verta per visus metus atidėti dalį algos į kojinę? Gal tuomet geriau naują stilingą kostiumėlį pirkti? Aš kuo daugiau keliauju, tuo labiau nežinau – kodėl…

Artimieji Rytai – Jordanija, Sirija, Libanas – visada ten neramu, nuolat įspėjama – jeigu nėra būtinybės, nevažiuokite. Bet juk mums būtinybė! Visi septyniolika bendrakeleivių išvažiavo iš namų apibarti artimųjų, kolegų ir draugų, bet kai jau nuvažiuoji – išgaruoja baimė, šeimininkai svetingi, o jeigu dar papildomas lašas adrenalino – kas to nenori… Netgi po to, kai šioje kelionėje Beiruto centre ankstyvą rytą viena žioplinėjau fotografuodama miesto vaizdus ir užkliudžiau kariškių postą, kuriame stovėjo tankas, ir kareiviai mane sulaikę liepė ištrinti iš aparato viską, ką tą rytą fiksavau, vis tiek vidinis kipšas ir po to taikėsi nufotografuoti kuo daugiau…

Kelionėje stebiu iš karto kelis klodus – gamtos struktūras, istorijos sluoksnius ir žmones – jų veidus, papročius, aprangą… Visi šie dalykai susijungia, persipina ir sulenda vidun lyg gyvas jaukus padaras. Įspūdžiai, emocijos, potyriai, kurie staiga kelionėje smogia, būna labai stiprūs, bet ir greitai slopsta. Jau atrodo dabar parašysiu eilėraštį ar novelę, tačiau gidas veda ir veda per didžiulį romėnų antikos miestą Jordanijoje, kažkas užkalbina, prašo nufotografuoti, o čia jau ir vėl milžiniškos kolonos, čia šventykla – sukasi kita nuotaika ir ano eilėraščio nebeparašysiu… Kultūriniai sluoksniai, tūkstantmečiai ant šimtmečių, visokios imperijos, dinastijos, karai – suka ir suka auksinis siūlas, jau atrodo ir protas supančiotas, ir kojos, vakare tiek kelio dulkių ant batų, kad net pamiršti, kokios jie buvo spalvos. Esi nusikalusi ir pervargusi, keltis teks trečią valandą paryčiais, kad pasiektum kažkokį tašką. Tada vėl klausi – kodėl keliauji? Todėl, kad nori pabūti čia, milijonų žingsnių aidėjime, save nuraminti ar priblokšti, kad milijonai bus ir po tavęs. Ir dėl to neišgyventi.

            Seniai svajojau apie Damaską – kodėl jis man atrodė mįslingas? Plieno ir šilko miestas. Kažkas ten vyksta, ką norėčiau pamatyti. Juokinga – pamatyti Damaską! Tik akies krašteliu, pro vieną blakstieną. Iš viršaus pasirodė niekuo neypatingas, leidosi saulė, vakarėjo, blyškus didmiestis, šiek tiek nuauksintos minaretų viršūnės. Tik vėlyvą vakarą jis šurmuliavo rytietiško turgaus veidu, mes įkritome į išties paslaptingų siauručių gatvelių labirintą, jauni prekijai neįkyriai siūlė Damasko šilko skaras, vietiniai vyrai rūkė kaljaną, sėdėjo savo klubuose, lošė stalo žaidimus. Moterys jų laukia namuose. Labai įmantrioje šilko ir papuošalų parduotuvėje stebėjome minispektakliuką, kai turtingas arabas savo keturioms žmonoms pirko visokias brangenybes, jos rodė pirštu, ko norinčios, paradvėjai akimirksniu atnešdavo. Ką tokią valandą galvoti moteriai europietei? Kai netoli Beiruto prie didžiosios Mergelės Marijos skulptūros susitikome su turistaujančiais iraniečiais, jų moterys kibo mums į parankes, norėjo fotografuotis, stengsėsi mus apkabinti, net pabučiuoti. Lyg būtume egzotiškos būtybės. Tos moterys juodos, visiškai susigobusios, po jų tradiciniu rūbu dar daug visokių drabužių, net nejauku, kad mes prieš jas kaip kokios nuogalės… Įdomu, jog iranietės ėjo prie mūsų norėdamos save pristatyti – Omar Chajam –  vis kartojo, kažkas jų nesuprato, aš joms atsakiau – taip, puiku, Omar Chajam! Ir labai pasimečiau – ką pasakyti, iš kur mes? Ką jos galėtų žinoti? Va taip ir subliūkšta didybė! Esi neapibrėžta europietė ir tiek…

            Tekšt tekšt tekšt… Koks čia garsas? Taip eina mano ir visų gyvenimas, taip tekši laikas. Jis tekši vienoje įspūdingiausių pasaulio stalaktitų ir stalagmitų Libano Džeito grotoje. Gidė sako – štai tam ledo dariniui gal tūkstantis metų, anam gal daugiau ar kiek mažiau. Iš viršutinio groto nusileidžiame žemyn, sėdame į didžiulę valtį ir lengvai plaukiame. Vandens žydrumas neapsakomas, lenkiamės, kad neužgautume kabančio meniško ledo luitelio, įplaukiame į įlankėlę, valties motorą išjungia, keliautojai nutyla, atrodo nekvėpuoja, virš galvų skraido ledo angelai, o lašai tekšt tekšt tekšt… Esame apsupti tūkstantmečių tekšėjimo, esame šią minutę čia, kažkoks lašas užkrito ant statalaktito ir jis po truputėlį auga…

            Tada dar dingęs Petros miestas Jordanijoje. Milžiniškuose smiltainio kalnuose, Mozės slėnio uolose, prieš 2000 metų  buvusi Nabatėjos sostinė. Daugybė turistų, juos vietiniai beduinai vilioja joti arkliais, kupranugariais, asilais, lėkti vežimaičiais.   Norėčiau paklausti, žmonės, ko ieškote? Bet juk ir pati negaliu atsakyti.  Ir vėl esi tūkstantmečių grandinėje, pririšta prie šio pasaulio, tavo kojos čia irgi sukėlė dulkes.

            Paskutiniąją kelionės dieną, tyškant 30 laipsnių karščiui, braunamės pro Jordano paupio krūmokšnius, grįžtame prie Šventojo Rašto, stovime ten, kur, mokslininkų tyrinėjimu, Jonas Krikštytojas pakrikštijo Jėzų ir išleido jį, supratęs, kad šis yra Dievo sūnus. Skurdi žemė, smėlynai, skraido žali paukštukai, atrodo, kad gal niekas čia ir nepasikeitė. Neramus ir kintantis yra tik žmogus, nuolat klausiantis – kodėl?

Žymių žmonių mintys apie keliones

Žiūrėti  video:    apie keliones

Žiūrėti:  pasaulis yra grazus


Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: